Maištavimas tęsiasi po 8 metų

Na Istorija čia įkelta specialiai paršiukui

Prieš pradedant, norėčiau supažindinti su keliais faktais, kad būtų lengviau skaityti.

Paprastai bus rašomi pasakotojo žodžiai
Pakreiptai, veikėjų mintys
pastorintai, jų tiesioginė kalba.

I

Pasigirdo rakinamos durys ir į namus įėjo aukšta 25 ar 26 metų mergina. Ilgais, tiesiais, šviesiais gal truputį blondiniškais plaukais. Padeda raktus ant stalelio prie durų, o pirkinius nuneša į virtuvę, žvilgteli pro langą - jūra...
Kaip gera atostogauti
Staiga iš kito kambario atlekia maža, gal keturių metų mergytė.
Candė - Mama, mama. Kokia čia nuotrauka? - parodo rankoje laikytą popierių. - Ai ir Liuxius mano lėlytei ranką nukando.
Mia paima ant rankų mergytę ir paslapčia ją nužvelgia. Candė iš akies trauktas tėvas tik dvi dar nesiekančios pečių blondiniškos kasytės rodė, kad tai jos dukra. O veide jokio nusivylimo dėl lėlės, tik smalsumas.
Mia - Nagi parodyk.
Mia atsisėda ant kėdės, paisodina ant kelių Candę ir pažvelgė į fotografiją.
Mia - Čia mano draugai, mes kartu lankėme mokyklą.
Tačiau to mergytei nepakako. Ji pati pasiėmė nuotrauką ir ėmė rodyti savo mažu piršteliu į visus jai patikusius žmones.
Candė - Kas čia?
Mia - Čia Lujana. Sportininkė, taip sakant mūsų šalies viltis, tik kurį laiką ji negalės sportuoti, nes laukiasi tokio angelėlio kaip tu. O čia jos vyras Markas.
Candė - O čia, čia ir čia?
Mia - (meilei žvilgteli į dukterį.) Čia Vica, Rocco ir Marizza. Vica ir Rocco dabar koncertuoja Ispanijoje, bent jau taip rašo žurnalai, su jais nesimačiau jau penkerius metus... nuo to laiko kai Manuelis išėjo pas tą, tą...
Mia susivaldė, nenorėjo dukrai parodyti savo liūdesio. Ji atidžiai nužvelgė Marizza: Hmm, įdomu kaip jai sekasi...?
Mia - O čia Feli. - Tarė pamačiusi kur krypsta Candės pirštelis. - Na o Pablą tu pažysti...
Pablas vienintelis žmogus su kuriuo Mia nenutraukė ryšių. Tik jis vienas težino, kur ji gyvena dabar ir tai, kad susilaukė dukters.
Candė - Mamyte...
Mia - mmm?
Candė - O kas tas dėdė tave apkabinęs?
Mia - Kažkada buvęs geras... aa ... draugas.
Candė - O kur jis dabar? - Mergytė aiškiai susidomėjo.
Mia - Nežinau... Ir nenoriu žinoti. Tai kas ten sakei su tavo lele nutiko?
Candė - Liuxius sukramtė. Galiu ledų? - pažvelgia angelo akytėmis.
Mia - Žinoma imk ir bėk į lauką, kol maišus iškrausiu, tuomet nueisim į papludimi. gerai?
Mergytė linktelėjo ir nuėjo prie durų, tačiau po kokių trijų minučių parbėgo.
Mia - Ką jau nusibodo žaisti lauke? - nusišypso
Candė - Neee. Kažkoks dėdė klausia kelio... o aš nežinau. - Nusivylusi tarstelėjo Candė ir pradėjo tempti mamą už rankos.
Candė - Va ten mašinoje.
Mia lėtai priėjo ir vos nenualpo pamačiusi žmogų sėdintį mašinos viduje.

Marizza - niekur aš nevažiuosiu...
Sonia - Saulyte, prašau juk susitinkame mes ir taip tik kartą per metus. O beje ir tau nepakenktų truputi pailsėti, sėdi dabar diena iš dienos, gryno oro visai negauni.
Marizza - Na gerai Sonia važiuosiu, tik atstok.

Marizza padėjo ragelį ir nužvelgė telefoną žvilgsniu sakančiu, kad jis dėl to kaltas. Pasiėmusi rankinuką, pasuko durų link. Prieš išeidama žvilgtelėjo į veidrodį.
Atrodo per tuos aštuonerius metus ji visiškai nepasikeitė, tik akys tapo liūdnesnės. Ji puikiai žinojo, kad su Pablu nieko gero neišeis... jie per daug skirtingi, bet vistiek pagalvojus apie jį širdį suspausdavo ... liudesys? ... ilgesys? ... nusivylimas? ... o gal meilė?
Marizza - Ne, tikrai ne meilė - pasakė balsu. Staiga ir vėl suskambėjo mobilus:
Sonia - Saulyte mano...
Marizza - Ko? Ko dar reikia Sonia, juk jau sutikau važiuoti į tą kvailą sodybą prie jūros...
Sonia - Na aš tik norėjau pasakyti, kad išvažiuojam po pietų.Duosiu tau adresą, ten ir susitiksim .. rašais?
Marizza -Rašaus, rašaus, tik diktuok greičiau.

Padėjus ragelį Marizza ilgesingai pažvelgė į rankinuką. Norėjo nueiti į darbą, pažiūrėti kaip ten sekasi be jos, bet tikriausiai nespės. Reikia juk daiktus susikrauti ... ir katę kaimynui iškišti.

-----------------

Po kelių valandų Marizza jau sedėjo mašinoje išsukdama iš kiemo. Ant galinės sedynės vienui vienas mažas lagaminėlis ir kuprinė. Ji įsijungė radiją, ten malonus vyriškas balsas paragino "neperjunkti kitos stoties".
Trečią kartą tą dieną nuskambėjo mobilusis telefonas
Marizza- klausau.
Sonia - Saulele,
Marizza - Dar ko mam...?
Sonia - Supranti dukrele, taip gavosi, vienas teatro direktorius pakvietė mane į Meksiką, negaliu atsisakyti, tai labai svarbu tavo mamytei... o lėktuvas išskrenda po valandos.
Marizza - Ir?
Sonia - Kas ir ? - nesuprato...
Marizza - Ir ką man dabar patartumei dayt?
Sonia - Nuvažiuoti, atsipalaiduoti, pasiimti ką nors su savimi. Saulele, tu mane girdi? Marizzita?
Tačiau Marizza jau seniai nebesiklausė, savo motinos apgailestavių.
Marizza - Gal taip ir geriau, pabūsiu viena, paiilsėsiu...
Užsigalvojusi Marizza pravažiavo žmogų stovintį prie mašinos adaru kapotu.Staiga ji sustojo. Minutėlę padvejojusi iš lėto ėmė važiuoti atgal
Marizza - Ne negali būti... Gal reikia pagalbos? - šypsosi

III

Mia -Pablai! - šoko ant kaklo ką tik iš mašinos išlipusiam vaikinui.
Pablas - Tavo veidas toks lyg būtum pamačius vaiduoklį. - juokaudamas pasakė
Mia - Nieko, man tik akimirką pasirodė ..., bet dabar tai jau nebesvarbu. (Dukrai) O tu melage mano gražiausia ..ir sugalvok taip ... klausia kelio.
Pablas paėmė švytinčią iš laimės Candę ir nuešė ją į vidų. Pasodinęs ją virtuvėje, grįžo paiimti iš mašinos lagaminų.
Mia - Einu, paruošiu tau kambarį, tikiuosi pabūsi ilgiau, Candei kompanija palaikysi.
Pabas - (Juokdamasis) Būsiu tol kol išvarysi.
Taip taręs paliko Mia plušėti kambaryje, o pats nukeliavo į virtuvę, pas Candę.
Candė - Žiūrėk, kokią nuotrauką šiandieną radau. - tarė ji tiesdama į Pablą rankas.
Pablas paėmė fotografiją ir akimirkai sustingo. Jis pamatė savo draugus, su kuriais nesimatė jau keletą metų. o viduryje tiesiog spinduliuodama energija ir žavesiu, šypsodmasi stovėjo mergina kurios jis iki šiol negalėjo pamiršti, mergina dėl kurios jis paaukotų visą savo gyvenimą.

---------------------

Vyrukas staigiai atsisuko.
Manuelis - Marizza! Bet kaip tu čia?..
Marizza - Juk žinai Manu, kad aš aiškerėgė, sužinojau jog tau reikia pagalbos, štai ir atsidūriau čia. nagi susirink savo daiktus ir greitai sėsk į mašiną. Nuvešiu kur tau reika.
Manuelis greitai atsidarė dureles, pasiėmė lagaminą ir įsitaisė šalia Marizzos.
Manu - O jei rimčiau iš kur tu čia?
Marizza - Jau sakiau, tai kur tave vežti?
Manuelis - Prie jūros, žadu ten namelį išsinuomuoti, paatostogauti...
Marizza - Rimtai??? Nepatikėsi, man Sonia jau išnuomojo namelį, o jos supratimu namelis - tai penkių aukštų pilis. Tuomet gal važiuojam ten kartu, nes man vienai bus labai nuobodu. O ir senus laikus prisiminsim... - pasižiūri asvo nekaltom akytėm - Nagi Manu..
Manuelis - Tebūnie ... tai taip suprantu ten dabar mes ir važiuojam?
Marizza linktelėjo ir nusišypsojo.


Greitai jie privažiavo prie didelio, dviejų aukštų balto namo. Marizza, žvilgtelėjo į Manu žvilgsniu sakančiu: "O ką aš tau sakiau?" Ir nusišypsojo. Jie išlipo iš mašinos, įkvepė gryno oro ir nuėjo durų link. Bet jos staiga pačios atsivėrė.

Kai netingėsiu ir kitas dalis sukelsiu xD

kadangi jau esu skaičius ir šimtą kartų išreiškus savo mintis apie tavoistoriją ir talentą, tai nebelabai ir turiu ką pasakyt. ;DD
bet vistiek buvo smagu pirmas dalis dar kartą paskaityt.
nerealu.

Didelis ačius vienai ištikimiausių gerbėjų šio ff

prašom prašom.

beje, Judita, tu buvai prisijungus šnd? o kaip tas gimtadienis iš kurio turėjai tik vakare grįžt?

Buvau prisijungus šiandien nuo kokiu penkiu ar keturiu vakaro. Gimtadienis nerealus buvo. Pirmiausia tris valandas važinėjom su limuzinu, vėliau šventėm visą vakarą visą naktį, miegoti nuėjom tik septinta ryto ir atsikėlėm dešimtą. Apie trečia jau buvau savo namučiuose, tai miegu atmerktom akim

aišku.
kaip gaila, kad manęs nebuvo, būtume pasirašinėjusios.

Šiaip tai rytoj turėčiau normaliai prie pc prisėst... tada ir papliurpsim xD

Dar tęsinukų

IV

Pro duris žengusi Mia staigiai sustojo vietoje.
Mia – Ne. Man jau vaidenas...
Marizza – Mia? Bet ką tu čia? Ką? Pablai ir tu?
Miai už nugaros pasirodęs Pablas staigiai išpuolė į lauką ir atėmė iš Marizzos jos lagaminą – suveikė džentelmeno instinktas.
Pablas – Ką jūs čia veikiat?
Marizza – Tai jūs ką čia veikiat?
Mia ir Manuelis žiūrėjo vienas į kitą, atrodė ore pakibo visi jų to ryto išgyvenimai, visos klaidos.

„Mia užtinka Manuelį su Sabrina. Išbėga. Susikrauna savo daiktus. Dingsta. Visam laiku. Taip ir nepasakius jam tos naujienos dėl kurios ji taip skubėjo namo...“

Candė - Mama, Liuxius mano ledus suvalgė. – Tarstelėjo mergytė išėjusi į lauką.
Ties žodžiai tarsi pažadino Mia iš transo. Iš tų nemalonių prisiminimų. Ji staigia žvilgtelėjo į dukrą ir pamatė kaip Manuelis išpūtęs akis žiūri į ją.
Tik aklas negalėjo pamatyti kokie jie panašūs.
Mia – Cande, būk gerutė, eik vidun. Aš tau nupirksiu kitokių ledų, skanesnių...

Bet Candė nenorėjo taip lengvai pasiduoti, ji atpažino žmones matytus fotografijoje.

Candė – Tu Marizza – tarė rodydama piršteliu – Nuotraukoje stovėjai prie Vicos ir Rocco. O tu, senas mamytės draugas, bet apie tave ji nieko nežino. – mergytė su džiaugsmu atsisuko į Pablą - O dėdė Pablas šiandien atvažiavo mūsų aplankyti, kad man nebūtų nuobodu.
Triumfuodama baigė. Mia paėmė Candės rankytę ir paslėpė ją sau už nugaros.
Mia – Tai gal einam į vidų, ko čia stovėt lauke. – Tai pasakiusi pajuto koks negyvas jos balsas.
Visi paskui ją nusekė į namus ir susėdo svetainėje. Šuo prie laiptų, ėdė ledus.

V

Marizza – Stop. Gal pradėkim nuo pradžių? Ką Mia čia veiki?
Mia – Gyvenu. Na ... tiksliau atostogauju. Sonia man patarė išsinuomot čia namą. Ji sakė jog tik čia galima ramiai atsipalaiduoti.
Mia sėdėjo nuleidusi akis, Candė buvo įsitaisiusi jai ant kelių su nauja ledų porcija. Pablas išsidrėbęs ant fotelio, nenuleido akių nuo savo sunertų pirštų, o Manuelis nuo Mios. Marizza garsiai prunkštelėjo ir toliau tęsė savo tardymą.
Marizza – Ir šis angelėlis, tavo dukra?
Mia linktelėjo galvą.
Marizza – O tu Pablai ką čia veiki?
Pablas – Atvažiavau prieš penkiolika minučių. Norėjau aplankyti Mia.... ir Candę. Kas nors ne taip?
Marizza – Ne. Viskas gerai, tik ... tik koks atsitiktinumas. Sonia sakė išnuomavus šį namelį. O Manuelį sutikau kelyje, ar ne Manu? ... Manu?
Manuelis – Kodėl nesakei, kad tau gimė dukra?
Mia – O kodėl turėjau, maniau jog tu per daug užsiėmęs savo drauguže. Nenorėjau tavęs atitraukti dėl tokio menkniekio.
Miai iš akių pradėjo riedėti tiek metų slėpta ašara. Candė staiga atsisuko tiesiai į Mia.
Candė – Mama, neverk. Nori ledo? – nusišypso
Mia – Ne, ačiū angelėli. Tu nesupyksi jei rytoj prie jūros nueisim? O dabar tau laikas į lovą. Jau vėlu.
Candė - Mam, bet juk lauke dar visai šviesu.
Mia – Bet jau septynios. Mažoms mergytėms, laikas miegoti. Taigi bėk. Mamytė, tuoj ateis.
Candė pabučiavo mamai į skruostą, po to atsisveikino su Pablu ir Marizza. O Manueliui mergytė netgi atidavė savo ledus.
Marizza sedėjo sužavėta mielos šeimyninės scenos, o Pablas – Marizzos.
Nesuprasi kas buvo Manuelio akyse: neišsakytas priekaištas ar gailestis. O gal ir tai ir tai.
Mia – Nagi, einam visi į valgomąjį, neapsimoka sėdėti tuščiu skrandžiu.

-------

Vakarienė buvo tyli ir rami. Marizza vis mėgino palaikyti pokalbį.
Marizza – Oh tavo dukrytė tokia žavi, kiek jai metų?
Mia – Ketveri su trupučiu.
Marizza – O aš dirbu su vaikais, esu įkūrusi vaikų pagalbos centrą kuriame prižiūrime našlaičius ir kitus sunkiau gyvenančius vaikučius.
Pablas – Žinot, gal aš geriau važiuosiu namo. – tarė baigęs baksnoti bulvę.
Trijulė staigiai atsigręžė į jį. Mia garsiai užprotestavo.
Mia – Apie tai negali būti nė kalbos. Tu ką tik atvažiavai, pagalvok kaip Candė nuliūs sužinojus, be to namas didelis. Marizza įsikurs svečių kambaryje, o Manuelį priims Pablas. – kiek patylėjusi pridūrė – Dabar atsiprašau, einu palinkėti geros nakties dukrai.
Tai pasakiusi ji greitai stsistojo ir nežvilgtelėjusi nė į vieną pakilo laiptais aukštyn.

VI

Mia tyliai atidarė dukros kambario duris. Mergytė gulėjo lovoje atsimerkusi, aiškiai laukdama kada gi ją aplankys mama.
Candė – Mamyte, paduok man Tedį.
Mia nusišypsojusi paėmė nuo fotelio didelį rožinį meškiną ir paguldė jį šalia dukters, tuomet užgesinusi šviesą, atsisėdo ant lovos krašto.
Candė – Mamyte, padainuok tą gražią dainą...
Mia – Gal ne šįvakar angelėli...
Tačiau mergytė žvelgė į mamą tokiomis akimis, kad Mia negalėjo atsilaikyti ir tyliai uždainavo.

No estes seguro – Nesi tikras

Estar seguro – esu tikras
Es venderte en coutas – viskas parduodama kiekiais
Armarle una muralla – laikau ginklą
Al corazon – širdyje
Dejar que te licuen - palieku tave klausytis
La pasion – aistros
Estar seguro es eso – esu tikras, kad taip ir yra

Estar seguro – esu tikras
Es sentir lo tibio – nejaučiu susidomėjimo
Jamas quedarte – tu niekada ir neišėjai
En carne viva – esi svarbiausias dalykas man
Donde no hay incendios – kur nėra jokios ugnies
No hay heridas – kur nėra jokio skausmo
Mal heridas – blogo skausmo

Jamas tendras – tu niekada neturėsi
Un gran amor – didelės meilės
Pero staras tranquilo – bet esi visiškai ramus
Te sentiras seguro – jautiesi tikras
Y dormiras sin suenos – ir miegi be sapnų
El mundo pasara sin vos – gyvenimas eina pro šalį
No sentina tu ausencia – ir tu nejauti jokios prasmės
Le faltara tu amor – trūksta tavo meilės
Y tu alma clara – ir tavo sielai viskas suprantama
Tendras miedo a volar – tu bijai skristi
No te creceran alas – ir sparnai tau jau nebeužaugs...

Nespėjusi baigti dainos pastebėjo, kad Candė jau miega. Mia atsistojo, pabučiavo dukrai į skruostą ir išėjo iš kambario. Tačiau tik atidariusi duris pamatė už jų stovintį Manuelį, kuris rodos čia buvo visą laiką.

Manuelis – Candė mano dukra, juk taip?
Mia – Ne. Ji mano. – išgirdo savo balsą atskriejant iš kažkur toli.
Manuelis – Nebūk juokinga, juk jai keturi su trupučiu, pati taip sakei. O beveik prieš penkerius metus mes išsiskyrėm.
Mia pajuto, kaip jos lūpos pačios sako tiek metų viduje slėptus žodžius, neišsakytus priekaištus.
Mia – Ak, mes išsiskyrėme. Kaip gražiai tu moki pavadinti tai kas įvyko. Aš grįžtu namo, randu tave su ta kekše, o tu man aiškini jog mes gražiai ir draugiškai IŠSISKYRĖME...?
Manuelis – Bet Mia, pasistenk suprasti ir mane. Mes nuolat pykomės, tu tą rytą trenkei durimis, o aš...
Mia – Tai aš turiu tave suprasti? Aš? O tu kada nors mėginai suprasti mane? Aš tau jau atleidau išdavystę ir tikrai ne vieną kartą. Štai grįžtu vieną rytą norėdama atsiprašyti ir pasakyti, kad ... kad ... O tu guli lovoje su ta... su šita...
Atrodo Mia pritrūko žodžių, nieko daugiau netarusi ji priekaištingai žvilgtelėjo į vyrą sukėlusį jai tiek skausmo ir nuleidusi galvą, grįžo atgal į virtuvę.
Prie stalo likę sėdėti Pabals su Marizza staigiai nutilo, lyg būtų žinoję kokį nemalonų pokalbį Mia ką tik apturėjo su Manueliu.

VII

Miai naktis praėjo toli gražu neramiai. Niekaip neužmigo, o kai pagaliau paryčiais pavyko užsnūsti, ją pažadino balsas. Toks linksmas ir malonus balsas.
Candė - Mamyte, mamyte, mamyte
Mia sunkiai praplešė akis ir pažvelgė į dukrą. Candė įsitikinusi, kad jos mama tikrai pabudo, garsiai paklausė.
Candė - Mamyte, mes juk esim šiandien prie jūros?
Mia linktelėjo ir apsisuko ant šono.
Mia - Gal dar pavyks pasnausti...
Bet Candei to linktelėjimo nepakako, ji pradėjo tampyti mamos ranką rėkdama.
Candė - Tu prižadėjai, prižadėjai. aš dabar noriu...
Marizza - Kas čia per triukšmas?
Tuo paskui ją atbėgo ir vaikinai. Matyt Candė bus pažadinusi visą namą.
Mia pagaliau buvo priversta pakelti galvą, ražydamasi ji atsakė
Mia - Candė nori prie jūros.
Pablas - Nematau čia jokios problemos .. - užsimiegojęs
Mia - Juokingiausia, kad ir aš ne...
Mia pakėlė mergytę, pabūčiavo į skruostą.
Mia - Bėk renktis, truputį paiškylausim.
Marizza - Na, o mes su Manu tikriausiai jau važiuosim. - tai sakydama ji niekaip negalėjo nuslėpti liūdesio balse.
Candė - Mamyte, o gali dėdės Pablas ir Manuelis eiti kartu? Aš noriu, kad jie ir teta Marizza eitu kartu.
Mia nebyliai pažvelgė į dukrą.
Mia - Candela, juk prašiau eiti apsirenkti.
Candė dar kartelį liūdnai žvilgtelėjo į mamą ir išėjo iš kambario.
Mia - Candė teisi, nėra reikalo jums niekur važiuoti, juk namelis Sonios, o ne mano. be to jei kam nors nemaloni mano draugija, po trijų dienų man baigiasi atostogos ir aš grįšiu į miestą. - tyliai užbaigė
Marizza - Niekas nenori tavęs iš čia išvaryti.
Mia - Candei linksmiau, kai aplinkui daug žmonių, ji nemėgsta būti atskirta nuo civilizacijos.
Visi tylėdami žiūrėjo į kilimą taip, lyg jis būtų iš aukso. galiausiai Pablas nutraukė tą nemalonią tylą.
Pablas - vadinasi viskas nuspresta?
Nusišypsojęs Marizzai, mirktelėjęs Miai, išėjo iš kambario, uždarydamas duris.
Marizza staigiai pažvelgė į Mia ir į Manuelį nenuleidžiantį akių nuo merginos lovoje.
Marizza - aaa... tai gal aš jau ir eisiu...
Nė vienas negirdėjo kaip iš kambario pasišalino Marizza. Mia neturėdama kur dėti rankų atsistojo, pasiėmusi nuo staliuko šukas, pradėjo šukuoti savo ilgus plaukus.
Manuelis - Mia aš ilgai galvojau apie mūsų vakarykštį pokalbį. Ape tą dieną... Mia tu mane girdi...? Mia?
Neištveręs tylos manuelis priėjo prie mios, paėmė jos ranką ir atsuko ją į save. Pirmą sykį per penkerius metus, jie buvo taip arti viens kito.